​

​

Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) 2021 m. gruodžio 17 d., penktadienį, 15 val. pristatoma tarpdisciplininio meno kūrėjos Lauros Guokės portretinė instaliacija „Antanas Mončys (1921–1993)“. Naujausias autorės kūrinys skirtas skulptoriaus modernisto Antano Mončio (1921–1993) 100-osioms gimimo metinėms pažymėti ir kartu priminti apie pasaulinio garso menininko svarbą lietuvių kultūrai. Projektą „Antano Mončio 100-mečio įamžinimas Palangoje – portretinės šviesos instaliacijos sukūrimas A. Mončio namams-muziejui“ finansuoja Palangos miesto savivaldybė, globoja Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

 

L. Guokė su A. Mončio kūryba susipažino dar mokykloje, kai jai į rankas pateko Tomo Sakalausko knyga „Ketvirtoji dimensija“ (Vilnius: Alma littera, 1998) apie skulptorių A. Mončį ir mąstytoją Justiną Mikutį. Ši pirma pažintis anuomet paliko jai neišdildomą įspūdį. Jau daug vėliau, Antano Mončio namuose-muziejuje L. Guokė surengė savo personalinę parodą, kurios metu dovanų gavo muziejaus išleistą leidinį „Antano Mončio bloknotas „Rankos“ (sud. Loreta Birutė Turauskaitė). Jame išsakytos skulptoriaus mintys itin stipriai rezonavo šios menininkės pasaulėžiūroje. Būtent tai tapo portretinės instaliacijos „Antanas Mončys (1921–1993)“, kuri šiuo metu pristatoma muziejuje, pagrindiniu inspiracijų šaltiniu. A. Mončio universalumas, unikali ir ramybe dvelkianti asmenybė, anot L. Guokės, yra tai, kas taip stipriai traukia ir įkvepia jaunosios kartos menininkus.

Portretinę šviesos instaliaciją sudaro įspūdingų mastelių meninis akcentas (2300x1500x80 mm), kuriame A. Mončys vaizduojamas savo studijoje, jam įprastame kūrybiniame procese formuojantis skulptūrą. Dvigubas skulptoriaus atvaizdas simbolizuoja jo gyvenimo dalinimą į atskirus periodus – Lietuvoje ir Prancūzijoje. Šiuos du etapus sujungia jo kuriamos skulptūros elementai, kurių centre – daigo motyvas, itin dažnai sutinkamas skulptoriaus darbuose. Daigas – pažinimo ir atradimo baltiškas simbolis, nenutrūkstanti kūrybinė versmė. L. Guokės kūrinyje akivaizdus A. Mončio pasirinkimas būti kultūros juodadarbiu, nesiveržti ir nesureikšminti savo kūrybos, o kantriai vykdyti unikalią misiją, kurią jam lėmė likimas. „Šiandien, klaidžiodama šiuolaikinio meno pelkėtuose labirintuose, labai pasigendu šio požiūrio, kažkokio žodžiais neapibrežiamo pamatinio tikrumo ir nesumeluotos tiesos, kuria dvelkia A. Mončio kūrybinis palikimas“, – savo apmąstymais dalinasi instaliacijos autorė.

​

Menininkės tikslas kuriant šį portretą buvo ne tik išgauti A. Mončio vizualinį panašumą ir pavaizduoti skulptorių kūrybinio proceso įkarštyje – naujo kūrinio gimimo momentu. Ji siekė sukurti stiprios, romios ir unikalios asmenybės atvaizdą, kuri jai itin artima savo charakteriu. Pasak L. Guokės, kurdamas portretą dailininkas turi pamiršti savo asmenybę, egocentrizmą, kitaip kūrinys nepasiseks. Čia daug svarbiau yra jo įgūdžiai, matymas ir gebėjimas visus kūrinio elementus sujungti į darnią visumą. Ne atsitiktinai didžiuliai instaliacijai buvo pasirinkta ir plaštakos forma. Taip autorė įprasmino garsaus menininko pasaulėžiūrą ir kūrybinę nuostatą – būti kultūros juodadarbiu. A. Mončiui rankos motyvas buvo itin svarbus, jam suteikta kone metafizinė prasmė. Jis ne tik dažnai randamas jo kūriniuose, skulptorius pats daug kalbėjo ir rašė apie rankų reikšmę. Tai – ir paties A. Mončio sukurto paminklo tėvui forma Grūšlaukės kapinėse (Kretingos r.). Instaliacijoje užrašytų metų išraiška taip pat nėra atsitiktinė. Skaičius autorė perkėlė iš A. Mončio atvirukų, kuriuose jis labai panašiu principu komponavo datas. Visos šios priemonės, kurias tyrinėdama A. Mončio kūrybą aptiko L. Guokė, apgalvotai ir taikliai integruotos į instaliaciją, menininko portretui suteikė papildomą simbolinį krūvį. Tai atveria žymiai daugiau prasminių sluoksnių, padedančių suprasti šią kūrybiškai ir dvasiškai turtingą asmenybę, meno pasaulyje palikusią itin ryškų pėdsaką.

​

Tekstas iš Antano Mončio namų-muziejaus pranešimo žiniasklaidai, 

2021 m. gruodžio 13 d.

​

​